Ambasadorius Lietuvoje nepamilo tik cepelinų [fr]

Agnė Klimčiauskaitė, žurnalistė, „Vilniaus dienos“ priedo „TV Diena“ redaktorė, spalio 6 d. susitiko su Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje François Laumonier.

Ežerų ir miškų šalis, jaudinanti stebuklą primenanti istorija, įstabi architektūra, širdį paliečiantis žmonių svetingumas, vieningumas ir kūrybingumas – tokius prisiminimus apie Lietuvą išsivežė šią savaitę kadenciją baigęs Prancūzijos ambasadorius François Laumonier.

„Diplomatas yra keliaujantis paukštis, bet net juo būnant galima labai pamilti vietą, kurioje nutūpei. Atvykus į nepažįstamą šalį, reikia ją prisijaukinti ir pačiam būti prijaukintam. Mane Lietuva tikrai prisijaukino", – prieš pat atsisveikindamas su mūsų šalimi „Vilniaus dienai“ sakė F.Laumonier.

– Kokią mūsų šalį atradote atvykęs čia prieš trejus metus? Ir su kokiomis mintimis vykote į šį, kaip patys lietuviai kartais juokauja, Dievo užmirštą kraštą?

– Į Lietuvą atvykau 2008-ųjų rugsėjo 26 d. Ir labai džiaugiausi, kad buvau paskirtas ambasadoriumi Lietuvoje, šalyje, kurios visai nepažinojau. Manau, kai vyksti į nepažįstamą šalį, nereikia susidaryti išankstinės nuomonės apie ją ir jos visuomenę. Atvyksi, susipažinsi su ja ir mokysiesi suprasti. Ką mudu su žmona radome išlipę iš lėktuvo? Ežerų ir miškų šalį. Supratome, kad mūsų laukia ne vienas atradimas. Per trejus metus su žmona nemažai važinėjome po Lietuvą ir pažinome labai gražią šalį. Labai vertiname šią patirtį. Pirmuosius savo Naujuosius metus Lietuvoje sutikome Nidoje, kai oras buvo ypač prastas, snigo, buvo vėjuota, ir ten mudu buvome praktiškai vieni. Nors reikėjo laikytis įsikibus vienam į kitą, kad nenupūstų, Nida, laukinė gamta buvo ypatingo grožio, tai – nuostabios akimirkos. Žinoma, vėliau pažinome ir saulėtą Nidą.
Deja, laikas prabėgo pernelyg greitai. Vilnių ir Lietuvą paliekame su išties dideliu liūdesiu – dėl nuostabios gamtos, dėl prisirišimo prie žmonių ir draugų. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad šie treji metai, praleisti Lietuvoje, buvo labai sėkmingi ir laimingi.

– Svetur gaji klišė, kad Lietuva – gražių moterų, skanaus alaus ir gero krepšinio šalis. Teliktų apgailestauti, jei neturėtume kuo daugiau didžiuotis. O kokia ji išliks jūsų atminty? Kaip apibūdintumėte Lietuvą ir lietuvius akimis svetimšalio, kuris čia praleido trejus metus ir kuris jos anksčiau nepažinojo?

– Mano trys klišės būtų tokios: lietuviai – tai žmonės, kurie turi didelį kūrybinį potencialą, žmonės, kurie geba prisitaikyti prie sunkumų, žmonės, jaudinantys savo svetingumu.
Mane iki širdies gelmių palietė kultūrinis lietuvių kūrybingumas. Su žmona esame operos gerbėjai, tad ir Vilniuje greitai atradome, kur jos galima pasiklausyti. Maloniai nustebino, kad jūsų šalyje galima išgirsti puikiausių kūrinių. Dažnai lankydavomės koncertuose ir pastebėjome, kad į programas būna įtraukta nemažai šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių. Lietuviai mėgsta klausyti Brahmsą, Čaikovskį, bet įvertina ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Nuostabiausia yra tai, kad kūrinių autoriai dažnai būna salėje ir po koncerto sulaukia ovacijų. Gebėjimą save išreikšti per meną, ne tik muziką, pavadinčiau lietuvių ypatumu.
Mūsų atvykimas į Lietuvą sutapo su ekonomikos krizės pradžia, darbo periodas – kova su ja, o išvykimą lydi viltis išbristi iš krizės. Iš arti pamatėme ir įvertinome kitą lietuvių savybę – gebėjimą prisitaikyti prie sunkumų, susitaikyti su tikrove. Tai nėra lengva, kai atlyginimai mažėja, socialinės garantijos silpnėja. Europoje daugybė žmonių nesugeba prisitaikyti prie visuotinių sunkumų. Pamatėme, kokia stipri lietuvių vienybė, tarpusavio pagalba ieškant būdų atlaikyti sunkumus, pvz., stebina, kad paramos žmonės gali neabejodami tikėtis iš kaime gyvenančios šeimos. Lietuvių vieningumas toks, koks Vakarų Europoje jau gal nė nebeegzistuoja.
Trečias lietuvių ypatumas – svetingumas. Nors jie iš pažiūros šaltoki žmonės, kurie į draugystes leidžiasi tik po tam tikro stebėjimo laiko, nebendrauja su bet kuo. Bet kai pavyksta užmegzti ryšį, pamatai, kad lietuviai – labai šilti žmonės. Buvome labai svetingai priimti ne vienoje lietuvių šeimoje, ir tai mus sujaudino.

– Kas jus nuvylė, šokiravo Lietuvoje?

– Kalbant apie nusivylimus, galbūt oras (juokiasi) – pilkas, užsitęsęs žiemiškas oras. Kalbant apie mentalitetą, žinoma, yra skirtumų tarp Lietuvos ir Vakarų Europos, bet tokia realybė. Nusivylimų ar šoko nejutau. Jūsų mentalitetą labai lemia katalikiškosios vertybės. Su kolegomis linkėčiau, kad būtų matyti progresas kovoje prieš antisemitizmą, diskriminaciją dėl lyties, rasės, seksualinės orientacijos, neigiamą požiūrį į kitataučius. Ir, manau, Lietuva yra šiame kelyje.
Turiu prisipažinti, kad tikrai nesu cepelinų gerbėjas, man šis patiekalas per riebus, bet dievinu šaltibarščius su karštomis bulvėmis – galėčiau kad ir kiekvieną dieną valgyti.

– Ko, jūsų nuomone, prancūzai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

– Gebėjimo susidoroti su sunkumais, prie jų prisitaikyti. Kartais lietuvių paklausdavau, kaip jie susitaiko su atlyginimų mažinimu, prastesnėmis darbo sąlygomis, ir atsakymas būdavo : "Žinote, būna ir blogiau." Tai prancūzams galėtų būti gera pamoka. Taip pat neprilygstame lietuvių krepšiniui, nors pastarasis Europos krepšinio čempionatas Lietuvai nebuvo toks sėkmingas kaip tikėtasi. Bet viltys dėl Londono olimpinių žaidynių išlieka didelės. Prancūzijos nacionalinė krepšinio rinktinė buvo labai patenkinta sutikimu Lietuvoje. Svetingumas, mokėjimas priimti svečius, kad jie jaustųsi jaukiai, yra lietuvių pranašumas.

– Ką aplankėte Lietuvoje ne darbo reikalais, o dėl savo malonumo?

– Pažinau Nemuno deltą, nuostabų draustinį, ežerų gausybę. Kad nuvažiuotum pasivaikščioti prie ežero, net nebūtina važiuoti toli nuo Vilniaus. Tai – stebuklas, kuriuo lepinomės trejus metus. Taip pat turėjome laimės gyventi rezidencijoje Turniškėse, kur jautėmės kaip kaime, gamtos prieglobstyje, o dar ir Neris netoli teka. Kartais savaitgalį mėgaudavomės tik šia ramybe niekur neišvykdami.

– Ką prancūzui rekomenduotumėte pamatyti Vilniuje?

– Pirmiausia pasakyčiau, kad į Vilnių verta atvykti vien dėl įspūdingos architektūros. Čia galima išvysti neabejotinai puikų baroko, gotikinių bažnyčių ansamblį, o visas miesto grožis gerai atsiskleidžia tiek dieną, tiek naktį. Ponas Fillonas (Prancūzijos premjeras), ką tik viešėjęs Lietuvoje, panoro pasivaikščioti po Vilnių, kas buvo neįtraukta į jo oficialią programą. Nuėjome iki Rotušės aikštės, iš kur palydėjau jį iki Aušros Vartų. Jie buvo apšviesti tiesiog nuostabiai. Tokie įspūdžiai nepamirštami, nes unikalūs. O vaizdą nuo Gedimino bokšto, kai iš vienos pusės matyti bažnyčių ansamblis, žaluma, gėlynai, iš kitos – šiuolaikinės architektūros miestas, pavadinčiau tiesiog paveikslu.

JPEG - 44.4 ko
(Fotografas : Visvaldas Morkevičius)

– Jūsų piešiamas Lietuvos paveikslas atrodytų idiliškas, tačiau tuo netiki apie pusė milijono šalį palikusių lietuvių. Kaip manote, kodėl? Ir ar realu grąžinti tą tikėjimą?

– Man emigracijos klausimas taip pat kelia nerimą. Tai – viena jautriausių temų Lietuvoje. Bet šiuo atveju Vyriausybei reikia mesti stiprų iššūkį. Manau, kai praslinks krizės šešėlis, žmones ne taip vilios galimybė įsikurti užsienyje. Tai, kad svetur mokytis išvykę jaunuoliai kartais pamiršta grįžti, nėra būdinga tik Lietuvai. Globalizacijos epochoje visiškai normalu vykti tobulintis į Prancūziją, Kanadą ar Didžiąją Britaniją, bet būtina sugrįžti kurti savo šalį, padėti jai eiti į priekį – Lietuvoje yra dar daug ką nuveikti, tiek meno, tiek pramonės, tiek paslaugų ir kitose srityse. Žvelgdamas į perspektyvą manau, kad vėliau žmonės šalį paliks tik laikinai – ketindami studijuoti, tobulintis, plėsti akiratį, to siekdami į Lietuvą atvyks ir užsieniečiai. Tarptautinis bendradarbiavimas yra visapusiškai naudingas dalykas.

– Ką pasakytumėte lietuviams, deklaruojantiems savo nemeilę Tėvynei, neslepiantiems nusivylimo ir grasinantiems išvykti iš čia ir nebegrįžti?

– Tikrai nemanau, kad tai – tiesa, kad jie kalba nuoširdžiai. Teigčiau, kad lietuvių ryšys su savo šalimi yra labai artimas – ar gyventų čia, ar būtų emigravę. Gal taip kalbantys žmonės yra tiesiog nusivylę, norėtų, kad jų šalis vystytųsi kur kas greičiau, būtų atviresnė, bet esu įsitikinęs, kad lietuvių patriotiškumo jausmas yra labai gilus. O reiškinys, kai jaunimas, kuris esą tiek įpykęs ant Lietuvos, nusivylęs ja, kad išvyks, yra laikinas.

– Ką pavadintumėte Lietuvos fenomenu?

– Kartais pagalvoju, kad tokios šalys kaip Lietuva yra istorijos stebuklas. Juk kiek kartų XIX–XX a. ant Lietuvos jau norėta dėti kryželį ir pasakyti, kad jos nebėra. Jūs buvote okupuoti, išnykę iš žemėlapio, bet štai šiandien Lietuva gyva, klestinti, sėdi su kitomis Europos šalimis prie bendro stalo, kalba apie savo padėtį, savo interesus, diskutuoja. Tai kažkas nepaprasta. Ir visa tai tik dėl ypatingo lietuvių charakterio, kuriuo, mano nuomone, lietuviai turėtų didžiuotis. Tikras stebuklas, kad šalis, kuri jau nebeegzistavo, atgimė, yra Europos Sąjungos, NATO partnerė, bendradarbiauja su įvairiomis užsienio institucijomis. Tai – palaiminimas, už kurį lietuviai turėtų būti dėkingi patys sau. Ir jei išties yra lietuvių, kurie nesididžiuoja jais būdami, tai jie labai klysta.

– Ar dar sugrįšite į Lietuvą ?

– Būtinai. Visuomet sugrįžtu į šalį, kurioje dirbau. Sugrįšime pamatyti pažįstamų veidų, prisiminti pamėgtų peizažų. Gaila, kad laimingi metai visuomet per greitai prabėga.

Paskutiniai pakeitimai: 29/07/2014

Puslapio viršus